ilgabūdis

ilgabū̃dis, -ė smob. (2) kas turi ilgą veidą (snukį): Oi, tu mano ilgabū̃de (katei pasakyta)! Lp. Nesigailėdamas kuriai ilgabūdei (kiaulei) supliekia, net botagas už kojų žalčiais užsineria rš. | prk.: Tu, avižėle, ilgabūdėle! Lš.